Mamos, šiandien noriu pasidalinti su jumis savo patirtimi, kuri galbūt skambės pažįstamai – apie tai, kaip paprastas vakaro skaitymas pakeitė mūsų šeimos gyvenimą. Ši patirtis turi ir nuopuolių, ir sėkmių, ir netikėtų atradimų.
Kaip viskas prasidėjo (arba kodėl aš buvau skeptiška mama)
Prisipažinsiu atvirai – pradžioje skaitymas prieš miegą man atrodė kaip dar vienas punktas iš sąrašo "ką turi daryti gera mama". Mano 4-mečio Luko ir 2-mečio Adomo miego ritualai buvo tokie ilgi ir varginantys, kad vakare aš jausdavausi kaip maratono bėgikė finišo tiesiojoje. Dar skaityti knygą? Tikrai ne!
Bet viskas pasikeitė vieną vakarą, kai Lukas susirgo ir buvo ypač neramus. Desperatiškumo akimirką paėmiau pirmą pasitaikiusią knygą ir pradėjau skaityti, tiesiog norėdama jį nuraminti. Po penkių minučių pastebėjau, kad jo alsavimas tapo ramesnis, akys pradėjo merktis... O Adomas, kuris paprastai šokinėdavo ir vartydavosi ant lovos, tyliai atsisėdo šalia ir klausėsi.
Pirmieji eksperimentai (ir kodėl ne viskas buvo rožėmis klota)
Apsidžiaugusi sėkme, kitą vakarą vėl paėmiau knygą. Bet šįkart berniukai norėjo skirtingų istorijų, pradėjo grumtis dėl knygos, o Lukas verčiant kiekvieną puslapį vis pertraukdavo užduodamas įvairius klausimus.
Supratau, kad reikia strategijos!
Kas neveikė:
- Bandymas priversti klausytis ilgų istorijų (berniukai tiesiog neturėdavo tiek kantrybės).
- Knygų pasirinkimas pagal tai, kas man patinka (retas domisi klasikos literatūra, kai jam 2 metai!).
- Skaitymas tik tada, kai vaikai jau gulėdavo lovose ir būdavo pervargę.
Kas pradėjo veikti:
- Trumpesnės knygos su daug paveikslėlių.
- Leidimas vaikams pakaitomis kas antrą dieną pasirinkti, ką kiekvienas nori skaityti (net jei tai reiškė, kad skaitysime pasaką apie debesėlį penktą kartą).
- Turime susitarimą, kad atitinkamai kiek per ilgai nuo numatyto gulėti lovoje laiko berniukai užtruks miego pasiruošimui, tiek sutrumpės knygų skaitymo laikas. Tarkime jeigu lovoje turime būti 21.00 valandą, o skaitymui skiriame 20 minučių, tai kiek laiko jie pavėluos ateiti į lovą, tiek sutrumpės skaitymo laikas. Ir tai veikia! Jie bėga praustis ir valytis dantukus, nes nori klausyti istorijų. O labiausiai liūdi, kai tenka sutrumpinti laiką. Įsidūkus yra buvę, kad visai neskaitėme knygos, gailios ašarėlės tuomet riedėjo, bet kitam kartui buvo puiki pamoka, kad reikia susiruošti laiku.
Netikėti atradimai, kurie mane nustebino
Po kelių savaičių pradėjau pastebėti dalykus, kurių tikrai nesitikėjau:
- Lukas pradėjo "skaityti" Adomui. Vieną vakarą išgirdau, kaip jis savo kambaryje pasakoja mažajam istorijas iš atminties. Tai buvo vienas tų momentų, kai širdis tiesiog džiaugėsi.
- Adomui pagerėjo kalbėjimas. Mūsų mažylis, kuris nelabai buvo linkęs kalbėti, staiga pradėjo naudoti žodžius iš knygų. "Milžiniškas traktorius", "nuotykiai", "stebuklai" – žodžiai, kurių tikėtina neišmoko darželyje.
- Konfliktai sumažėjo. To tikrai nesitikėjau! Bet kai vaikai žino, kad vakare laukia skaitymas kartu, toks jausmas lyg jie labiau bendradarbiauja per dieną. "Laikas skaityti knygą" tapo magiškas frazė, kuri padėdavo užbaigti žaidimus ir susitvarkyti.
- Pasiruošimo laikas sutrumpėjo. Pritaikius susitarimą dėl nevėlavimo į lovytę, pavyksta daug sklandžiau pasiruošti miegui ir ritualai, diskusijos, atsikalbinėjimai sutrumpėjo, nes vaikai žino, ką praras nesuspėję susiruošti laiku.
- Aš pati pradėjau laukti šio laiko. Po chaotiškos dienos, tas 15-20 minučių ramus sėdėjimas su berniukais tapo mano "meditacija". Be telefonų, be skubėjimo – tik mes ir istorija.
Praktiniai patarimai
Dėl knygų pasirinkimo: nepirkite daug knygų iš karto! Pradėkite nuo bibliotekos – vaikai keičia norus greičiau nei mes spėjame pirkti knygas. Mes kiekvieną savaitę eidavome į biblioteką ir kiekvienas pasirinkdavo po 2-3 knygas (kas tikiu, jog padėjo suformuoti teigiamus jausmus knygai ir skaitymui). Dabar, kai abu pradėjo eiti į mokyklą, berniukai patys nešasi namo knygas iš bibliotekos. Biblioteka jiems yra lyg antri namai, jie ten skaito, žaidžia, leidžia laiką su draugais ir dalyvauja ten vykstančiose edukacijose.
Dėl "nenoriu skaityti" dienų: tokių tikrai būna! Kartais Adomas sakydavo "ne knygą, mama". Tada mes vartydavome jo mėgstamus nuotraukų albumus ir pasakodavome istorijas žiūrėdami į ten esančias nuotraukas. Arba kartais žiūrime knygų iliustracijas ir kuriame savo istorijas.
Dėl skirtingų amžių: su Luku ir Adomu buvo iššūkis rasti knygas, kurios patiktų abiems. Išeitis – knygos su paprastomis istorijomis, bet įdomiais paveikslėliais arba interaktyvios knygos. „Pirmosios istorijos“ arba „Svarbūs įvykiai“ serijos mums puikiai tiko. Tai pat vaikai visuomet laukdavo PATRICIA GEIS Bučkis prieš miegą knygelės skaitymo, nes čia jie galėdavo patys dalyvauti knygos istorijoje ir migdyti savo mylimus gyvūnėlius. Dalinuosi nuoširdžia šios knygos rekomendacija, nes ji buvo viena iš mėgstamiausių mano vaikų knygų (2-5 metų laikotarpiu).
Dėl tėčio: mano vyras iš pradžių manė, kad skaitymas "ne jo sritis". Bet dabar berniukai kartais prašo "tėčio balso" tam tikroms knygoms. Jis pamėgdžioja geriausius gyvūnų garsus visame pasaulyje!
Ko nesitikėjau: kaip skaitymas paveiks MANO gyvenimą
Štai ko tikrai niekas man nesakė: skaitymas vaikams paveiks ir mane. Aš vėl pradėjau skaityti sau. Po to, kai berniukai užmiega, kartais pasilieku su savo knyga dar 15 minučių. Lyg prisimenu, kaip gera yra siskaityti ne tik ekranuose, bet ir paliesti tikrą knygą.
Be to, pradėjau kitaip žiūrėti į savo vaikus. Per tą ramų skaitymo laiką matau jų reakcijas, suprantu, kas jiems įdomu, kas kelia klausimus ar jausmus. Lukas mėgsta technikos knygas, o Adomas – gyvūnų istorijas. Šie smulkūs dalykai padeda man geriau pažinti savo vaikus.
Ką daryčiau kitaip (mano klaidos, kad jums nereikėtų jų kartoti)
Klaida Nr. 1: per daug stengiausi. Pirmą mėnesį bandžiau skaityti "teisingai" – tiek minučių, tiek knygų, su aptarimais ir klausimais. Vaikai jaučia spaudimą. Dabar tiesiog skaitome ir mėgaujamės.
Klaida Nr. 2: norėjau greito rezultato. Maniau, kad po savaitės vaikai taps idealiais klausytojais. Realybė – progresą matai po mėnesio, dviejų ar net po metų.
Klaida Nr. 3: kaltinau save, kai praleisdavome skaitymo vakarą. Gyvenimas yra gyvenimas, kartais užtrunkame, grįžtame vėliau ar vaikai nesilaiko susitarimų. Tad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, nes bendras rezultatas džiugina.
Kodėl dar vis tęsiame (kai vaikai jau patys gali skaityti)
Šiandien berniukai patys primena apie vakaro skaitymą. Lukas jau per mėnesį pats perskaito šimtus puslapių, o pirmokas Adomėlis mėgsta "skaityti" savo žaisliukams.
Bet svarbiausia – tai vis dar mūsų laikas kartu. Net kai dieną kas nors nepasiseka, vakarop sėdime visi kartu su knyga ir viskas vėl yra gerai. Tai lyg kasdienis šeimos "reset" mygtukas, kuomet galime ne tik pasinerti į magiškas istorijas, bet ir aptarti savo dienos įvykius, pasidalinti džiaugsmais ir vargais ar pasidalinti kitos dienos lūkesčiais.
Paskutiniai žodžiai mamoms, kurios dar dvejoja
Jei skaitote šį straipsnį ir galvojate "gal ir man pabandyti", pasakysiu jums, kad neturite ko prarasti, galite tik laimėti. Pradėkite nuo mažai – viena knyga, 10 minučių. Nereikia tobulybės, reikia tik meilės ir trupučio laiko.
Šiais metais vaikai nekantriai laukė knygų mugės, jie jau turėjo sąrašus, ką nori įsigyti, kurio rašytojo autografą gauti. Tad tikiu, kad meilę knygai padėjo suformuoti mūsų vakaro ritulai.
Ir dar vienas mane nustebinęs faktas, kad Lukas pradėjo skaityti rugsėjo mėnesį, tik pradėjęs darželyje lankyti priešmokyklinę grupę. Adomas visuomet buvo labiau nerūpestingas, nei vyresnėlis brolis, tad tikrai buvau įsitikinusi, kad jo skaitymas prasidės vėliau negu brolio. Bet mano nuostabai jau vasaros pradžioje, nesulaukęs priešmokyklinės programos pradžios Adomas pasiėmė knygą ir pradėjo ją pats skaityti.
Ir jei kas nors sakytų jums, kad esate "per gera mama" kiekvieną vakarą skaitydama vaikams – nesiklausykite. Mes ne per geros, mes tiesiog darome tai, ką mūsų širdis sako. O mamų širdis retai klysta.
Norinti įkvėpti DARIRDAR šeimos mama Aistė ir jos mažieji knygų mylėtojai Adomėlis ir Lukutis.
Palikti komentarą